Mano mėgstamiausios gėlės – Narcizai. Nuo seno tradicinės lietuvių, dvelkiančios paprastumu, trapumu
pavasarinės gėlės.
Pasak graikų mitologijos, Narcizas buvo upių dievo Kefiso ir nimfos Lariopės sūnus, labai gražus, bet šaltas ir išdidus jaunuolis. Nieko jis nemylėjo, išskyrus patį save, vien save laikė vertu meilės. Narcizas medžiodamas miškuose atstūmė daug jį įsimylėjusių nimfų. Viena iš jų jam sušuko, kad jis pamiltų žmogų ir jo meilė liktų be atsako. Supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė ir jos dovanas, ir nubaudė Narcizą. Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė tik grožėjosi savo atvaizdu upėje, taip ir numirė. O toje vietoje išdygo gėlė – narcizas.
Narcizas – amarilinių šeimos augalų gentis. Genties pavadinimas kildinamas iš graikų k. žodžio narkao – svaiginu; žiedai turi stiprų svaiginantį kvapą. Daugiamečiai svogūniniai augalai. Stiebas ilgas, belapis, ir linijiškais pamatiniais lapais. Žiedai gana stambūs, pavieniai arba susitelkę po kelis. Gentyje yra apie 50 rūšių, auga daugiausia Viduržemio pajūrio srities vakarinėje dalyje. Lietuvoje auginamos 3 rūšys: baltasis (arba poetinis), puokštinis ir geltonasis .
Dovanojant narcizą siunčiate štai tokią slaptą žinutę: išlik tokia pati miela/as. 🙂